| Teksto dydis: |
 
|
– Sutarėme pasikalbėti apie litvakus, apie Lietuvos žydus, ir supratau, kad reikės panagrinėti subtilias temas...
– Lietuvos žydų bendruomenė yra itin jautri antisemitizmo apraiškom ir tai vienas iš esminių dalykų kalbant apie Lietuvos žydų bendruomenę, kurioje vyrauja pagyvenę žmonės.
– Visko matę...
– Kas tas viskas? Grubiai tariant, viskas prasideda Holokaustu ir 1948 metų Stalino antisemitine kampanija, per kurią žydai ne tik buvo terorizuojami kaip visi kiti, bet dar ir kaip žydai. Taigi – dvigubai. Paskui 60 metų viešojoje apyvartoje žodžio „žydas“ nebuvo. Buvo sunerimę „žydų tautybės asmenys“, netekę šeimų, tėvų, senelių ir buvę arba priversti slėpti žydiškumą, arba galintys tikėtis visokių nemalonumų.
– Ir visame pasaulyje pagausėjo litvakų – iš Lietuvos pasitraukusių žydų. Dėl baimės? Ar taip buvo visada nuo to meto, kai prasidėjo litvakų istorija?
– Ne, pavyzdžiui, ikikarinėje Lietuvoje, maždaug iki 1925 metų, buvo geras laikotarpis. Nors žydai ir tuomet emigravo. Bet reikėtų patikslinti, apie ką mes kalbame, kas tie litvakai? Trumpai tariant – tai Lietuvos žydas išeivis.
– O kas turima galvoje, kai sakoma „Lietuvos”?
– Paaiškinti nėra paprasta. Reikia pradėti nuo kalbos: litvakas pirmiausia yra tas žydas, kuris kalba lietuviškuoju jidiš dialektu. O juo buvo kalbama beveik visoje LDK teritorijoje. Taigi, kai sakoma „Lietuvos žydas“, tai dažniausiai turima galvoje LDK teritorija iki Vidurio Ukrainos bei nemaža dalis Latvijos. Bet kokiu atveju kalbinis aspektas čia labai svarbus. Dar vienas litvakų skiriamasis bruožas – jie yra lietuviško Talmudo mokymo sekėjai. Galima apibendrinti taip: chasidų tikėjimas remiasi jausmais, o litvakų – Šventojo rašto studijomis. Bet užvis svarbiausias dalykas kalbant apie litvakus, kad tai yra žydai išeiviai iš Lietuvos, kurie prisimena, kad jų šaknys lietuviškos. Yra Amerikoje gimusių žydų Nobelio premijos laureatų, kurie sako, kad jų tėvai iš Rusijos, o kiti – iš Lietuvos. Štai pastarieji ir yra litvakai, žydai, kuriems Lietuva kažką reiškia. Nors greičiausiai ir tie, ir tie galėtų būti litvakai pagal kilmę.
– Man yra tekę girdėti žydus kalbant, kad Niujorke yra nemažai litvakais apsimetančių jų gentainių, nes tai tarsi pakelia jų rangą. Litvaku būti garbinga.
– Mes, ypač čia, Lietuvoje, labai didžiuojamės šituo vardu. Nors iš tiesų, kai šis terminas atsirado XIX amžiaus pradžioje Lenkijoje, tai jis lenkams reiškė iš Lietuvos atsikėlusį ir Lenkijai daugiau ar mažiau abejingą žydą, kitokį nei vietiniai. Nesvarbu, kad tuo metu ir patys lenkai veikiau buvo vietinio, o ne valstybės masto patriotai. Visoje Europoje panašiai tuo metu buvo. Tačiau Lenkijoje tuo metu žodis litvakas reiškė keiksmažodį. Bet dėl vieno iš esmės liūdno reiškinio, kad žydų kolektyvinė atmintis dabar prasideda ir baigiasi karu, mes mažai žinome ir negalime didžiuotis savo, Lietuvos žydų, istorija. Tuo tarpu tarp išeivių iš Lietuvos tikrai yra itin iškilių asmenybių – litvakai didžiuojasi savo kilme.
– Apie litvakus dabar nemažai kalbama ir Lietuvoje.
– Bet dažnai ne todėl, kad juos, tuos išeivius, čia laikytų savais. Keistu būdu žodį „litvakas“ lietuviai vis dažniau ima vartoti kaip žodžio „žydas“ pakaitalą. Vieni, žydams palankūs lietuviai, vengia šio anksčiau visiems įprasto žodžio bijodami būti suprasti neteisingai. Mat lietuviai, ne taip kaip daugelis kitų tautų, neturi atskiro, žydus paniekinamai įvardijančio žodžio, tai ne vienas tiesiog bijo būti neteisingai išgirstas. Kitiems, kurie mūsų, švelniai tariant, nemėgsta, tas žodis iš principo nemielas. Taip įsigali ne visada tiksli visiems patogaus žodžio „litvakas“ vartosena.
– Lietuvoje gyvenančius žydus vadinti litvakais netinka?
– Laikai keičiasi, globalizacijos eroje daug kas nebeturi tikrai nuolatinės gyvenamosios vietos. Ar tas lietuvis, kuris porą metų gyvena Anglijoje, pusmetį Lietuvoje, paskui metus Airijoje ar dar kur, yra čia gyvenantis? Taip pat ir žydai – kaip politinės tautos dalis jie visi gali būti pavadinti litvakais. Bet kartu jie lieka ir žydai. Reikia tai pripažinti.
– Šiomis dienomis Lietuvoje vyksta III litvakų kongresas. Jie čia susirinko vienijami bendros kilmės. Bent trumpam grįžo į tėvų žemę. Tačiau daugelis jų greičiausia pirmą kartą atvyko į Lietuvos valstybę. Kitaip tariant, su Lietuva jie turi saitų, tačiau su Lietuvos valstybe – labai retas kuris. Situacija tikrai neįprasta ir neaiški.
– Tą situaciją gali vienaip ar kitaip pakreipti tik pati Lietuvos valstybė. Ir čia reikia išsamesnio komentaro. Litvakų yra du tipai: yra pokario litvakai, kurie nuo visų kitų skiriasi tuo, kad jie yra Holokausto pabėgėliai. Šie savo ruožtu lygiomis dalimis dalijasi į tuos, kurie atsimena, kas juos žudė, ir į tuos, kurie juos gelbėjo. Ir vieni, ir kiti buvo lietuviai. Niekas pasaulyje neturi teisės jiems pasakyti, kad jie yra neteisūs. Ir Lietuva čia niekuo dėta. O dažnas tų, kurie atsimena juos žudžiusius, Lietuvos valstybės nekenčia baisiau, nei žydų nekenčia patys aršiausi antisemitai. Vienas iš svarbiausių motyvų jiems – išdavystės jausmas. Juos per dažnai šaudė klasiokai. Tie žmonės Lietuvą gal ir mylėtų, bet Lietuvos valstybė jiems reiškia tragedijos įsikūnijimą. Ir niekas jų nebepakeis. Tačiau kalbant apie litvakų požiūrį į Lietuvos valstybę reikia suprasti, kad viena yra litvakas Amerikoje, Pietų Afrikoje ar tas Izraelyje iš pastarųjų dešimtmečių emigracijos, o kita – pokario pabėgėliai, kurių tam tikra, nebūtinai Lietuvai palanki dalis net yra įsteigę litvakų organizaciją. Kartais jie Izraelio spaudoje paskelbia tokių baisių dalykų, kad geriau to nedarytų. Žodžiu, litvakų požiūris į Lietuvos valstybę nėra vieningas. Nėra išvien neigiamas.
– Gal į tuos baisiuosius Lietuva turėtų tiesiog mažiau reaguoti?
– Reikia ne bandyti suspėti į viską reaguoti, o turėti aiškią laikyseną. Tai svarbiausia. Reikia aiškiai pasakyti, kaltas koks karo nusikaltimais įtariamasis ar ne, o ne vilkinti tokius sprendimus iki begalybės, kaip Lileikio atveju. Arba kaip su Šnipiškių kapinėmis. Ir dar svarbu, kad tokie sprendimai būtų priimami taip, kaip tai įprasta daryti demokratinėse šalyse. Deja, mažai kas Lietuvoje tai supranta. Jeigu to supratimo būtų daugiau, tai tokie politikos veiksniai kaip Zuroffas turėtų daug mažiau progų kurstyti antisemitizmą Lietuvoje. O dabar toks Tomkus tik ir džiaugiasi, kad yra tas aršusis Zuroffas. Talentingas, mano apgailestavimui, antisemitas Tomkus yra ne jo laikraščio skaitytojų, o Lietuvos problema, nes iš žinomų jo publikacijų pasaulyje sprendžiama apie mūsų valstybę. O štai tuomet man, manau, ir daugeliui, jau ne tas pats, ką apie Lietuvą mano pasaulis. Deja, mūsų politikai to nenori suprasti. Lygiai kaip nesupranta ar nenori suprasti ir daug didesnės žalos nei Tomkaus rašiniai Lietuvai padariusio skustagalvių žygio Kovo 11-ąją. Tiksliau, to žygio metu po valstybės simbolika demonstruoto antisemitizmo žalos. Ir žalos, kylančios iš pasyvios politikų, valstybės vadovų, intelektualų laikysenos po tokios provokacijos. Visai nereikia būti priešiškai nusiteikusiu žydu, kad kur nors Olandijoje ar Kanadoje tokią Lietuvą vertintum ne itin palankiai. Tačiau viena – danai arba anglai, o kita – litvakai, kuriems iš tiesų rūpi, kaip Lietuva gyvena. Ką tokius dalykus matydami turi jausti jie?
– Baigti mūsų pokalbį galima būtų klausimu, ką Lietuva ir ką litvakai praranda, kai tarp mūsų nėra tikro supratimo?
– Pirmiausia Lietuva praranda didžiulį savo istorijos sluoksnį, o su juo – ir tą milžinišką litvakų indėlį į pasaulio dvasinę ir materialiąją kultūrą. Bet užvis svarbiau – valstybė praranda žmones, kurie galėtų būti neatsiejama tautos dalimi, bet ja nėra. O litvakams taip pat būtų geriau, jei jie žinotų, kad Lietuvai yra reikalingi. Jiems tai svarbu.
Naujausiame „Atgimimo“ numeryje skaitykite:
Atpirkimo ožiai ir šventos karvės
Teismui su “Alitos” privatizavimu susijusioje byloje kaltu pripažinus buvusį Valstybės turto fondo vadovą Povilą Milašauską, pasigirdo kalbų, kad nubaustas ne pats svarbiausias šio neskaidraus proceso dalyvis. Apie kitų atsakomybę nekalbama.
Nesmerkime gydytojo, jei ligonis negeria vaistų
"Į pilną stiklinę daugiau vandens nebeįpilsi. Taip ir su mūsų protu – jeigu jame daug šiukšlių, kaip tavo galvoje rasis vietos supratimui, kas esi? Visi tai žino...", teigia vilnietė Loreta, o dabar budistų
vienuolė Myong Hae Su, kuri sakosi suradusi savo kelią. Stanislovo Kairio pokalbis.
Kaimynai brėžia naujas sienas
Rugpjūčio pabaigoje Lietuvos žiniasklaidoje probėgšmais numirgėjo žinia, kad slovakai į savo šalį neįsileido Vengrijos prezidento Laszlo Solyomo. Dviejų šalių santykių įtampa pasiekė aukštumas ir iškėlė neregėtą precedentą Europos Sąjungoje. Atrodo, šįkart toks nacionalizmas nebus tik valstybių vidaus reikalas: Vengrija rengiasi pateikti oficialų skundą dėl draudimo judėti Šengeno zonoje.
Krizė, panika ir nusikaltimai
“Nusikalstamumas auga ir augs”, skelbia policija ir žiniasklaida. Tikinama, kad sunkmečiu paprasčiau išgyventi elgiantis nusikalstamai. Ar tikrai taip yra, svarsto Gintautas Sakalauskas.
Dvarų paveldo drama
Paveldosaugininkai teigia, kad Dvarų paveldo išsaugojimo programa net nebuvo pradėta įgyvendinti ir dėl to dvarų būklė sparčiai prastėja. O valdininkai tvirtina, kad programa jau įgyvendinta ir dėl to rengiama nauja.
|
 |
